Sakartvelo Erelio ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Besiūlės Tunikos Ordinas yra dinastinė Sakartvelo institucija, kurią įsteigė Šv. Karalienė Tamara (1184–1213), o 1939 m. atkūrė dabartinio Sakartvelo karališkos šeimos galvos senelis, Jo Karališkoji Aukštybė Irakly Bagrationi Mukran (1909–1977), kaip pagrindinį karališkosios šeimos Ordiną.

 

ORDINO ĮSTEIGIMAS 

Šventoji karalienė Tamara įsteigė šį riterių ordiną, kad padėtų Trepezundo imperijai. Skiriamuoju Ordino ženklu (insignija) tapo Šventoji Tunika bei vienagalvis erelis, kuris pasirinktas siekiant atskirti jį nuo Trepezundo imperijos heraldinio ženklo. Ordinas siejamas su Šventąja Tunika, kurią mūsų Viešpats dėvėjo kančios metu. Pasak legendos, po to, kai [Besiūlės Tunikos] relikvija buvo išgabenta Romos kareivių, ji buvo nuvežta į Sakartvelą, išsaugota ir palaidota Svetitskovovio katedroje, šalia Karaliaus Dovydo insignijų.

Sakartvelo Karalystė buvo pirmoji, kuri krikščionybę paskelbė oficialiąja religija, todėl Sakartvelo karališkoji šeima yra laikoma seniausia krikščioniškame pasaulyje. Jos kilmė siekia Šv. Juozapo brolio, kurie abu buvo Karaliaus Dovydo palikuonys (nugalėję Galijotą), o taip pat išmintingiausiojo Karaliaus Saliamono, kurio simboliai yra Sakartvelo karališkosios šeimos herbe, laikus.

Karališkosios šeimos ryšys su Evangelija buvo itin stiprus, pavyzdžiui, XII amžiuje Šv. Karalienė Tamara šią kilmę vertino taip rimtai, jog siekė, kad Didžiojo Penktadienio mišios būtų panašios į šeimos laidotuves.

Sakartvelo žmonių drąsa niekada nebuvo kvestionuojama. Pirmajame kryžiaus žygyje jie jau išsiskyrė iš kitų dalinių, nes į Jeruzalę pirmieji atvyko būtent sakartveliečiai, o pirmąją bažnyčią, pastatytą po to, kai buvo paimtas miestas, surentė vėlgi Sakartvelo kariai.

 

ORDINO ATKŪRIMAS

1939 m. Sakartvelo Erelio Ordiną atkūrė Karališkoji Aukštybė Irakly Bagrationi Mukran, kaip pagrindinį karališkosios šeimos Ordiną.

1942 m. Jo Karališkoji Aukštybė Irakly Bagrationi egzilio lyderių buvo išrinktas Sakartvelo tradicionalistų sąjungos prezidentu; tarp iškilių narių buvo Zurab Avalishvili, Mikheil Tsereteli, Grigol Robakidze, Kita Chkhenkeli, Shalva Maglakelidze, Shalva Amirejibi, Spiridon Kedia, Markoz Tugushi, Giorgi Kvinitadze, Leo Kereselidze, Revaz Gabashvili, Davit Vachnadze, Alexandre Asatiani ir Svimon Tsitsishvili ir daug kitų. Sąjungos tikslas buvo Sakartvelo nepriklausomybės atkūrimas ir konstitucinės monarchijos paskelbimas.

Svarbu pabrėžti, kad dėl tuometinių politinių nuotaikų, kuriose vyravo totalitarizmas, konstitucinės monarchijos programos paminėjimas kaip siekiamas tikslas simbolizavo ideologinę poziciją ir pabrėžė nepriklausomumo, nacionališkumo, demokratijos svarbą.

1940 m. birželio 20 d. Romoje, Jo Karališkoji Aukštybė Princas Irakly vedė aristokratę Maria Antonietta Pasquini, Costafioritos Grafaitę. Ji gimė 1911 m. balandžio 26 d. San Angele, Vado, mirė 1944 m. vasario 22 d. Romoje. Maria Antonietta Pasquini buvo aristokrato Ugo Pasquini, Costafioritos Grafo, ir aristokratės Enrichetta Gastaldi dukra. Princui Irakly ir Maria Antonietta Pasquini gimė Jo Karališkoji Aukštybė Princas Giorgi Bagrationi [1944–2008].

Princo Irakly antroji santuoka buvo su Jos Karališkąja Aukštybe Ispanijos Princese María de las Mercedes Teresa María de la Pazo de Santos de Borja de Boriera, gimusia 1911 m. spalio 3 d. Madride ir mirusia tame pačiame mieste 1953 m. rugsėjo 11 d. Princas Irakly ir María de las Mercedes Teresa María de la Pazo de Santos de Borja de Boriera susilaukė Princesės María de la Paz ir Princo Bagrat.

Atkreiptinas dėmesys, kad Jo Karališkoji Aukštybė Princas Irakly nereiškė pretenzijų vadovauti Šventosios Tamaros Ordinui, kuris buvo įkurtas 1915 m. Sakartvelo legiono bei tapo oficialiu trumpai gyvavusios pirmosios Sakartvelo Respublikos metu, 1918 metais, tačiau netrukus po Rusijos okupacijos buvo uždraustas. Šiuo gestu Princas Irakly norėjo pabrėžti šio ordino nacionalinį pobūdį. Po ilgos nebūties (neveiklumo periodo) dabartinė karališkosios šeimos galva Šventosios Tamaros Ordiną atgaivino.

1977 m., mirus Princui Irakly, pirmagimis jo sūnus Jo Karališkoji Aukštybė Giorgi Bagrationi užėmė karališkosios šeimos galvos vietą [bei tapo Ordino Didžiuoju magistru 1977–2008], kuris griežtai siekė išlaikyti Ordiną savo šeimos rato ribose dėl diskretiškumo ir dinastinės politikos, tačiau nuo 2001 m. nuspręsta apdovanoti taip pat ir už tam tikras kompetencijas bei nuopelnus. 2003 m. įsigaliojo nauja Ordino Konstitucija, kuria šiuo metu ir vadovaujamasi. Nuo pat pradžių Jo Karališkoji Aukštybė Giorgi Bagrationi norėjo, kad Ordinas būtų veiksminga pagalbos priemonė Sakartvelo žmonėms.

Egzilyje Jo Karališkajai Aukštybei Princui Giorgi Bagrationi buvo suteikta Ispanijos pilietybė. Į Ispaniją Princas atvyko būdamas šešių mėnesių. Nuo 1982 m. buvo „Fiat-Lancia España“ pagrindinis viešųjų ryšių konsultantas. Vedė du kartus. Pirmojoje santuokoje su Mercedes Zornoza y Ponce de León susilaukė trijų vaikų: María, Irakly ir Davit. Antrojoje santuokoje su Nuria Llopis Oliartas susilaukė trečiojo sūnaus Ugo.

 

SUGRĮŽIMAS Į SAKARTVELĄ

1995 m. Jo Karališkoji Aukštybė Princas Giorgi Bagrationi pervežė savo senelių – Jų Karališkųjų Aukštybių Giorgi Bagrationi ir Elene Bagrationi – palaikus į Sakartvelą lydint tetai, pusbroliui, Didžiajai Kunigaikštienei Leónidai, Rusijos Didžiajai Kunigaikštienei Marijai Vladimirovnai ir jo sūnėnui Czarevitch George. Palaikai buvo palaidoti Svetitskhoveli katedroje dalyvaujant Sakartvelo patriarchui Jo Šventenybei Ilia II-ajam.

Ta pačia proga Sakartvelo prezidentas Eduard Shevarnadze priimdamas Jo Karališkąją Aukštybę Princą Giorgi Bagrationi tarė: „Mano pone, esate savo namuose. Mums reikalinga karališkoji šeima dėl šalies vienybės“.

 

OFICIALIOSIOS KARALIŠKOSIOS ŠEIMOS STATUSAS

Jo Karališkoji Aukštybė Princas Giorgi Bagrationi buvo pripažintas kaip Sakartvelo karališkosios šeimos galva ir Sakartvelo karūnos paveldėtojas. Tai vėliau patvirtino trys Sakartvelo prezidentai, dirbę po Sovietų Sąjungos suirimo. Prezidentas Michailas Saakašvilis karališkosios šeimos atstovams suteikė Sakartvelo pilietybę, įteikė pasus ir asmens tapatybės korteles kartu suteikdamas jiems karališkąjį statusą. 2005 m. Jo Karališkoji Aukštybė Princas Giorgi Bagrationi apsigyveno Tbilisyje ir rezidavo jau kaip teisėtas Karalius Giorgi XIII iki savo mirties 2008 m. sausio 16 dieną.

Nepaisant dviejų šimtų Rusijos okupacijos metų, Sakartvele niekada nebuvo abejojama Bagrationi dinastijos karališkuoju statusu.

Jo Karališkajai Aukštybei Princui Giorgi vadovaujant Ordinui [1977–2008], ženklus skaičius karališkųjų šeimų atstovų, taip pat kitų kilmingųjų tapo Ordino nariais. Mirus Princui Giorgi, jo pageidavimu, Didžiojo magistro pareigos atiteko trečiajam sūnui – Jo Karališkajai Aukštybei Princui Davitui [2008–dabar]. Pagal Sakartvelo sosto paveldėjimo tradiciją, monarchas, arba karališkosios šeimos galva, pats nurodo tinkamiausią savo sūnų sostui paveldėti.

Dar Karališkajai Didenybei Princui Irakly esant gyvam, 2007 m. lapkričio 15 d., Jo Šventenybė Sakartvelo patriarchas Ilia II paskelbė, kad reikia atkurti Sakartvelo monarchiją. Šis pareiškimas turėjo įtakos Sakartvelo parlamentui, kuris absoliučia balsų dauguma patvirtino patriarcho siūlymą, – 102 iš 108 galimų balsų buvo už monarchijos atkūrimą. Pats Princas Giorgi pareiškė, kad tai yra jaunesniojo Bagrationi užduotis, kuri neišvengiamai teks Jo Karališkajai Aukštybei Princui Davitui, auklėtam ir paties Jo Šventenybės Patriarcho Ilia II-ojo, kuris yra gerai susipažinęs su savo šalies politine realybe. Jo Šventenybė Sakartvelo patriarchas Ilia II taip pat priklauso Ordinui bei dėvi Didžiąją grandinę (Grand Collar). Šiuo metu Sakartvele keičiantis situacijai, administracinės konstitucinės monarchijos atkūrimo procedūros yra atidėtos.

Nenuostabu, kad Sakartvelo Erelio ir Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Besiūlės Tunikos Ordino riterių ir damų sąraše gausu vardų, kurie palaiko Jo Karališkosios Aukštybės Davito Bagrationi teisėtą siekį užimti siekiamos atkurti Sakartvelo monarchijos karaliaus sostą. Jo Karališkajai Aukštybei Princui Irakly būnant Ordino Didžiuoju magistru, Ordino Riteriais tapo jo svainis Jo Imperatoriškoji Aukštybė Didysis Kunigaikštis Vladimiras Kyrilovichius Romanovas, Italijos Karaliaus Humbertas, Bulgarijos Karaliaus Boris, Princas Jaime de Borbón, Anjou ir Segovijos Kunigaikštis, Jo Imperatoriškoji Aukštybė arkivyskupas Carloso de Habsburgo-Lorena y Borbón ir jo brolis Jo Imperatoriškoji Aukštybė arkivyskupas Francisco José de Habsburgo-Lorena y Borbón, Jo Karališkoji Aukštybė Rumunijos Princas Nikolajus, Borbono-Sevilijos šeimos galva Kunigaikštis Francisco de Borbón y de Borbón (kuris ilgą laiką dirbo Kancleriu) ir kiti.

 

NAUJASIS ORDINO STATUTAS

Nepaisant to, Jo Karališkoji Aukštybė Princas Giorgi Bagrationi norėjo, kad Ordino naujasis statutas labiau atitiktų mūsų laikus. Tai jis ir padarė 2003 m. lapkričio 23 d. Raštu, kuriame senosios taisyklės buvo pritaikytos prie dabartinių laikų. Jo Karališkoji Aukštybė Prince Davitas ratifikavo Didžiąją Magistro Tarybą ir savo tėvo Raštą. Pagal kiekvienoje šalyje galiojančius teisės aktus, Ordinas buvo pertvarkytas į rektoratus. Taip pat buvo pakeisti diplomai, kurie anksčiau buvo išduodami prancūzų kalba. Dabar šie diplomai išduodami sakartvelo, anglų, prancūzų ir ispanų kalbomis.

Norint tapti Ordino nariu, būtina išpažinti tikėjimą į Kristų, būti sveikam, laikytis doros papročių, taip pat rodyti palankumą Sakartvelui bei monarchijai.

Jo Karališkajai Aukštybei Princui Davitui tapus Didžiuoju magistru [2008], Ordinas buvo atgaivintas, atidaryti nauji rektoratai įvairiose šalyse ir įvairiuose žemynuose, priimta daugybė Riterių iš pripažintų kilmingųjų.

Tai dinastinis ordinas, priklausantis Sakartvelo karališkajai šeimai, kurį sudaro penki laipsniai: Riteris (Knight), Komandoras (Commander), Didysis karininkas (Grand Official), Didysis kryžius (Grand Cross), Didžioji grandinė (Grand Collar).

Ordinas suteikiamas ne tik karališkosios šeimos nariams, bet ir tiems, kuriems Didysis magistras nori atlyginti už siekius, susijusius su Sakartvelo nacionaliniais interesais.

Ordino ženklas (insignija) par excellence yra Grandinė (Grand Collar), sudaryta iš auksinio erelio, kryžiaus ir tunikos bei kabančio raudono riterio kryžiaus (pattée), padengto mėlynais (azure) apskritimais aukso apvadais, kurio centre yra Sakartvelo Erelis bei ant jo iškilęs raudonas skydas su balta Mūsų Viešpaties Tunika. Pastaruosius elementus vainikuoja karūna. Didžiojo kryžiaus (Grand Cross) ženklas (insignija) yra tas pats riterio kryžius (pattée) su auksinės žvaigždės pakraščiais, insignija kabinama ant sodriai raudonos muarinės (moiré) juostos. Didžiojo karininko (Grand Official) ženklas (insignija) yra toks pats, tik ant aukso ir sidabro žvaigždės, o Komandoro (Commander) ženklas (insignija) – su sidabro žvaigžde. Riterio (Knight) ženklas (insignija) yra ordino ženklas be žvaigždės, kabo ant muarinės sodriai raudonos spalvos juostelės. Didžiosios grandinės (Grand Collar) ir Didžiojo kryžiaus (Grand Cross) Riteris savo asmeninį herbą gali apjuosti Didžiosios grandinės insignijomis.